Skaitykite šiandien
 
arrow Skaitykite šiandien
arrow Internetiniai skaitiniai
arrow Straipsnių archyvas
arrow Paieška
arrow Konsultacijos
arrow Reklama
arrow Kontaktai
 
Paieška
Ieškoti
Laisvalaikis
Vardadieniai
Gintautas, Guostė

Reklama

Darbas Alytuje
ltkatalogas.lt

Partneriai
Skaitykite šiandien
toliau2018-04-14  SpausdintiSpausdinti

Stambule gyvenanti alytiškė apie gyvenimą su turku ir sentimentus Lietuvai

Laura BALIUKONIENĖ

Aly­tiš­kė Kris­ti­na Sa­kinc prieš aš­tuo­ne­rius me­tus pa­li­ku­si gim­tą­jį Aly­tų ir ap­si­gy­ve­nu­si Stam­bu­le, di­džiau­sia­me Tur­ki­jos mies­te, sa­vo gim­to­sios ša­lies ne­pa­mirš­ta net bū­da­ma sve­tur. Kar­tu su ten gy­ve­nan­čios lie­tu­vių ben­druo­me­nės na­riais suor­ga­ni­za­vo, kad lie­tu­viai, at­vy­kę į jau šį sa­vait­ga­lį Emir­gan par­ke (Sa­ri­y­er ra­jo­ne, Stam­bu­le) vyks­tan­tį Stam­bu­lo tul­pių fes­ti­va­lį, ras­tų ir jų ša­liai skir­tą iš maž­daug ke­tu­rių tūks­tan­čių tul­pių su­kur­tą kom­po­zi­ci­ją – Ge­di­mi­nai­čių stul­pus. „Tai Tur­ki­jos lie­tu­vių ben­druo­me­nės do­va­na Lie­tu­vai jos at­kū­ri­mo šimt­me­čio pro­ga“, – sa­kė trum­pam į gim­tą­jį mies­tą su­grį­žu­si aly­tiš­kė. Ji pa­pa­sa­ko­jo ir apie gy­ve­ni­mą mu­sul­mo­niš­ka­me kraš­te bei pa­nei­gė dau­gy­bę su tuo su­si­ju­sių ste­re­o­ti­pų.

 Pirminė idėja Stambulo Emirgan parke iš 4000 tulpių padaryti lietuvišką Gediminaičių stulpų kompoziciją, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečiui, gimė būtent čia gyvenančiai, meilės emigrantei alytiškei Kristinai Sakinc. Pražydusią lietuvišką kompoziciją ji jau aplankė su savo vyru turku Serkanu.

 Al­bu­mą do­va­nos Lie­tu­vai

Su­si­rink­ti Tur­ki­jo­je gy­ve­nan­čius, atos­to­gau­jan­čius lie­tu­vius or­ga­ni­za­to­riai pa­kvie­tė su­si­tik­ti šian­dien, šeš­ta­die­nį, 12 val. nuo­sta­bia­me, vi­sai ša­lia Bos­fo­ro są­siau­rio esan­čia­me Emir­gan par­ke, kur kas­met ba­lan­džio mė­ne­sį pra­žys­ta ga­ly­bė įvai­rių spal­vų tul­pių ir or­ga­ni­zuo­ja­mas joms skir­tas fes­ti­va­lis. Lie­tu­vių ben­druo­me­nę čia pa­si­tin­ka tau­ti­nio an­sam­blio „Ras­ki­la“ mu­zi­kan­tai.

 

Pir­mi­nė idė­ja iš tul­pių pa­da­ry­ti lie­tu­viš­ką Ge­di­mi­nai­čių stul­pų kom­po­zi­ci­ją, skir­tą Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui, gi­mė bū­tent čia gy­ve­nan­čiai mei­lės emig­ran­tei aly­tiš­kei Kris­ti­nai.

 

Stam­bu­lo lie­tu­vių ben­druo­me­nė­je, ku­riai ir pri­klau­so aly­tiš­kė, po­pu­lia­ru su­si­tik­ti ir kar­tu švęs­ti įvai­rias pro­gas, šven­tes. Pas­ta­ruo­ju me­tu veik­la dar la­biau su­in­ten­sy­vė­jo, bu­vo pra­dė­ti kur­ti ir vyk­dy­ti įvai­rūs pro­jek­tai, or­ga­ni­zuo­ja­mi ofi­cia­lūs ren­gi­niai, skir­ti Lie­tu­vos vals­ty­bės at­kū­ri­mo šimt­me­čiui.

 

„Pra­ėju­sių me­tų ru­de­nį Lie­tu­vos am­ba­sa­da Tur­ki­jo­je mū­sų ben­druo­me­nės na­rius pa­kvie­tė at­vyk­ti ir da­ly­vau­ti mi­nė­tai pro­gai skir­ta­me ren­gi­ny­je. Bū­tent to ren­gi­nio me­tu, dis­ku­tuo­jant, ben­drau­jant su ren­gi­nio da­ly­viais ir gi­mė idė­ja Lie­tu­vos at­kū­ri­mo šimt­me­čio pro­gai Stam­bu­lo tul­pių fes­ti­va­ly­je iš tul­pių su­kom­po­nuo­ti ko­kį nors lie­tu­viš­ką atri­bu­tą. Pra­di­nė idė­ja ki­lo man, ta­čiau ją vys­ty­ti pa­dė­jo ir ki­ti ben­druo­me­nės na­riai“, – pa­sa­ko­jo lie­tu­vė.

 

Ga­liau­siai bu­vo nu­spręs­ta iš tul­pių su­kom­po­nuo­ti Ge­di­mi­nai­čių stul­pus. Idė­jai pri­ta­rė ir vi­sa tai įgy­ven­din­ti pa­dė­jo ir Lie­tu­vos Res­pub­li­kos am­ba­sa­do­rius Tur­ki­jo­je, ir Stam­bu­lo gu­ber­na­to­rius, ir Stam­bu­lo sa­vi­val­dy­bės ad­mi­nist­ra­ci­ja, ir Lie­tu­vos gar­bės kon­su­las Stam­bu­le.

 

„Mes spė­jo­me įšok­ti į tą trau­ki­nį, nes fes­ti­va­liui įpras­tai vis­kas bū­na už­sa­ky­ta ir suor­ga­ni­zuo­ta jau prieš me­tus. Bu­vo­me su­si­tai­kę su min­ti­mi, kad jau per vė­lu, ta­čiau vi­soms mi­nė­toms ins­ti­tu­ci­joms pa­de­dant mums pa­vy­ko tai įgy­ven­din­ti, vi­si or­ga­ni­za­ci­niai rei­ka­lai bu­vo spren­džia­mi la­bai grei­tai“, – džiau­gė­si aly­tiš­kė ir pri­dū­rė, kad net­gi Lie­tu­vos sim­bo­liui bu­vo at­ras­ta pui­ki vie­ta, kur bus ga­li­ma prie kom­po­zi­ci­jos nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti taip, kad ji ge­rai ma­ty­tų­si.

 

Be to, vi­si ten da­ly­vau­jan­tys lie­tu­vai­čiai kvie­čia­mi nu­si­fo­tog­ra­fuo­ti ir vi­sas nuo­trau­kas siųs­ti Kris­ti­nai, ku­ri pa­da­rys ben­drą al­bu­mą. Jį ke­ti­na­ma pa­do­va­no­ti Lie­tu­vai nuo lie­tu­vių ben­druo­me­nės Tur­ki­jo­je.

 

Ves­tu­vė­se – per 200 žmo­nių

Pa­pra­šy­ta pa­pa­sa­ko­ti sa­vo ir jos vy­ro Ser­ka­no pa­žin­ties is­to­ri­ją, mo­te­ris tik nu­si­šyp­so­jo ir at­sa­kė: „Vi­sa­ga­lis in­ter­ne­tas.“

 

Ser­ka­nas vi­sai at­si­tik­ti­nai Kris­ti­nai pa­ra­šė ži­nu­tę. Iš pra­džių už­si­mez­gu­sio ry­šio ji ne­ver­ti­no rim­tai, ta­čiau il­gai­niui vir­tu­a­lus ben­dra­vi­mas per­au­go į gi­les­nius san­ty­kius. Kris­ti­na iš­vy­ko atos­to­gau­ti į Tur­ki­ją, pas­kui prie jos pri­si­jun­gė ir Ser­ka­nas. Vė­liau jis aly­tiš­kę ap­lan­kė jos gim­to­jo­je ša­ly­je. Ga­liau­siai po­ra Tur­ki­jo­je at­šven­tė di­de­les ves­tu­ves, ku­rio­se su­si­py­nė tiek lie­tu­viš­kos, tiek tur­kiš­kos tra­di­ci­jos.

 

„Aš vi­suo­met sa­ky­da­vau, kad ves­tu­vių man gy­ve­ni­me ne­rei­kia, o iš­ėjo taip, kad mū­sų ves­tu­vė­se da­ly­va­vo dau­giau kaip du šim­tai žmo­nių“, – pri­si­mi­nu­si pra­ei­tį juo­kė­si Kris­ti­na.

 

Da­ly­va­vo ir jos gi­mi­nai­čiai, ku­rie or­ga­ni­za­vo kai ku­riuos lie­tu­viš­kų ves­tu­vių ri­tu­a­lus – jau­nuo­sius su­ti­ko su duo­na, drus­ka ir van­de­niu, pa­do­va­no­jo šei­mos ži­di­nį.

 

„Tur­kiš­kų ves­tu­vių tra­di­ci­jų kaip ir nė­ra. Pas juos per ves­tu­ves net ne­bū­na di­de­lių vai­šių, jo­mis nu­krau­tų sta­lų. Ten ves­tu­vės, ma­no su­pra­ti­mu, tar­si ben­dro gy­ve­ni­mo pra­džia, sve­čiai su­si­ren­ka pa­svei­kin­ti jau­nų­jų, do­va­no­ja jiems pi­ni­gų, auk­so, pa­puo­ša­lų.

 

Vi­sa tai su­tei­kia la­bai di­de­lį pa­stip­ri­ni­mą jau­nos šei­mos gy­ve­ni­mo pra­džiai. Tur­kai ves­tu­vė­se daž­niau­siai pa­try­pia, pa­šo­ka ir vi­siš­kai be jo­kio al­ko­ho­lio iš­si­skirs­to“, – pa­sa­ko­jo aly­tiš­kė, su tur­ku su­da­riu­si ci­vi­li­nę san­tuo­ką, o re­li­gi­nei kol kas nė vie­nas jų ne­jau­čia po­rei­kio. Ta­čiau gau­ti dva­si­nį pa­lai­mi­ni­mą bent jau iš krikš­čio­niš­ko­sios pu­sės di­des­nių rū­pes­čių nė­ra.

 

Aly­tiš­kės ar­ti­mie­ji Kris­ti­nos spren­di­mą pa­si­rink­ti gy­ve­ni­mą su Tur­ki­jos pi­lie­čiu pa­lai­kė, juo­lab kad tai vy­ko, kai ji jau bu­vo pa­kan­ka­mai su­bren­du­si.

 

„Juk ir mu­sul­mo­niš­kų kraš­tų žmo­nės yra to­kie pa­tys kaip mes, tu­ri jaus­mus, tu­ri ver­ty­bes. O dau­gy­bė ste­re­o­ti­pų yra su­ku­ria­mi iš ne­ži­no­ji­mo“, – tei­gė Kris­ti­na.

 

Ne­pa­tvir­ti­no nė vie­no ste­re­o­ti­po

Pa­klaus­ta, ar nors kiek pa­si­tvir­ti­no ste­re­o­ti­pai, tai­ko­mi mu­sul­mo­niš­kų kraš­tų vy­rams, kai jie­du ėmė ge­riau pa­žin­ti vie­nas ki­tą ir ar kaip nors kei­tė­si san­ty­kiai po ve­dy­bų, mo­te­ris vi­sa tai pa­nei­gė. „Ži­no­te, ži­niask­lai­da la­bai mėgs­ta iš­pūs­ti bur­bu­lus, kai kas nors nu­tin­ka blo­go ir ta­da jau sku­ba kli­juo­ti ste­re­o­ti­pus, tar­si jie bū­tų bū­din­gi tik kon­kre­čių ša­lių ar kon­kre­taus ti­kė­ji­mo žmo­nėms. Kai vyks­ta kas nors ge­ro ir gra­žaus, tai nie­kam vi­sa tai ne­įdo­mu. Jūs tik pa­žiū­rė­ki­te, kiek Lie­tu­vo­je yra be­si­pyks­tan­čių šei­mų, kiek vyks­ta vi­so­kių blo­gy­bių, bet tai pri­ima­ma kaip nor­ma. Stam­bu­le aš daug su­tin­ku gra­žių dvi­ša­lių šei­mų. Tur­ki­jo­je vy­rau­ja mat­riar­cha­ti­nis šei­mos mo­de­lis, yra mo­ti­nos kul­tas. Jiems ma­ma yra vis­kas. Ten tik­rai nė­ra drau­džia­ma dirb­ti mo­te­rims, ten yra dau­gy­bė kar­je­ris­čių. Tie­siog di­džio­ji da­lis ne­dir­ba, rū­pi­na­si na­mų bui­ti­mi, vai­kais, o už ma­te­ria­li­nę ge­ro­vę yra at­sa­kin­gi vy­rai. Mo­te­rys ten nė­ra nei už­gož­tos, nei ne­ger­bia­mos. Di­de­lė pa­gar­ba mo­te­riai ten at­ei­na iš pa­gar­bos mo­ti­nai“, – pa­sa­ko­jo Kris­ti­na.

 

Mo­ters ti­ki­ni­mu, ten nė­ra rei­ka­lau­ja­ma ir ap­si­suk­ti gal­vas au­di­niais, slėp­ti sa­vo kū­ną, kaip gal­vo­ja kai ku­rie žmo­nės. Pa­sak aly­tiš­kės, tur­kų mo­te­rys nie­ka­da ne­si­deng­da­vo. „Jų kul­tū­ri­nis lyg­muo yra la­bai aukš­tas, aš ne­sa­kau, bū­na ir ten vis­ko, ypač kur nors gi­liai kai­muo­se, ta­čiau juk ir Lie­tu­vo­je vis­ko ga­li­ma pa­ma­ty­ti“, – dės­tė aly­tiš­kė.

 

Ji už­si­mi­nė ir apie ste­re­o­ti­pą, bū­din­gą ku­ror­tuo­se, kai blon­di­nę eu­ro­pie­tę pa­ma­tę tur­kų vy­rai dėl jos pa­me­ta gal­vas. Kris­ti­na pa­ti­ki­no, kad ge­ruo­se vieš­bu­čiuo­se taip tik­rai ne­bū­na, ta­čiau iš­ėjus į gat­ves, taip ga­li nu­tik­ti: „Į vie­ti­nes tur­ga­vie­tes su­plūs­ta pre­kei­viai iš vie­ti­nių kai­mų, ku­riuo­se ma­to tik ska­ro­tas te­tu­les, o čia stai­ga pa­ma­to pus­nuo­gę švie­sia­o­dę blon­di­nę. Tai pa­trau­kia jų dė­me­sį, ga­li pra­dė­ti ka­bi­nė­tis, nes tai jiems yra eg­zo­tiš­ka. Bet Stam­bu­le re­a­liai to nie­ka­da ne­pa­ma­ty­si.“

 

Daug­pa­tys­tė Tur­ki­jo­je yra įsta­ty­mais už­draus­ta, to­dėl mi­tas, kad už tur­ko iš­te­kė­ju­siai mo­te­riai vy­ru teks da­ly­tis dar su ke­lio­mis jo žmo­no­mis, su­bliūkš­ta. Dėl vai­kų pa­gro­bi­mų is­to­ri­jų, ku­rios žmo­nėms at­min­ty iš­lie­ka la­bai il­gai, Kris­ti­nos įsi­ti­ki­ni­mu, ir­gi ne­rei­kė­tų per­dė­ti, nes to­kių įvy­kių nu­tin­ka bet ku­rio­je ša­ly­je ir tai ne­reiš­kia, kad tai bū­din­ga iš­skir­ti­nai vie­nam ar ki­tam kraš­tui.

 

„Jo­kie mu­sul­mo­niš­kų kraš­tų vy­rams kli­juo­ja­mi ste­re­o­ti­pai ma­no vy­rui vi­siš­kai ne­tin­ka. Jis yra toks pats žmo­gus kaip ir bet ku­ris eu­ro­pie­tis. Net pa­gal jo iš­vaiz­dą bū­tų sun­ku pa­sa­ky­ti, kad jis yra tur­kas“, – sa­kė aly­tiš­kė.

 

Vai­kus va­di­na skir­tin­gai

Kris­ti­na sa­ko, kad jei­gu kas nors pra­šo pa­ly­gin­ti gy­ve­ni­mą Lie­tu­vo­je ir Tur­ki­jos di­džiau­sia­me mies­te Stam­bu­le, tai ne­pa­ly­gi­na­ma. Ten ver­da vi­sai ki­toks gy­ve­ni­mas ne­gu Lie­tu­vo­je. Klau­sė­me pa­šne­ko­vės, ar jos gy­ve­ni­mo pla­nai da­bar yra tik Stam­bu­le: „Nie­ka­da ne­sa­kau, kad ne­grį­šiu. Ne­pla­nuo­ju nei lik­ti ten, nei grįž­ti čia. Kiek gy­ve­ni­me esu kū­ru­si pla­nų, tai jie vis tiek kaž­kaip pa­si­su­ka taip, kaip jiems rei­kia. Vis­kas pri­klau­sys nuo to, kaip to­liau klos­ty­sis gy­ve­ni­mas. Šian­dien mums taip ge­riau, pa­to­giau.“

 

Šiuo me­tu Kris­ti­nos vy­ras Stam­bu­le tu­ri įkū­ręs sa­vo ge­o­lo­gi­nės sfe­ros ver­slą, o pa­ti geodezijos srities išsilavinimą turinti Kris­ti­na au­gi­na vai­ku­čius, ku­rių su vy­ru su­si­lau­kė dvie­jų – 6-erių me­tų Da­nie­lis De­niz ir 4-erių Gab­rie­lė Se­lin.

 

Po du var­dus abiem sa­vo vai­kams šei­ma da­vė siek­da­ma iš­sau­go­ti juo­se lie­tu­viš­kų ir tur­kiš­kų šak­nų pra­dą. Pa­ti Kris­ti­na ir vi­si jos gi­mi­nai­čiai Lie­tu­vo­je vai­kus kvie­čia Da­nie­lio ir Gab­rie­lės var­dais, o vy­ras ir jo gi­mi­nai­čiai į juos krei­pia­si ant­rai­siais var­dais. Taip ir su ben­dra­vi­mu – ma­ma su vai­kais kal­ba­si tik lie­tu­viš­kai, o tė­tis – tur­kiš­kai, tad abu vai­kai pa­kan­ka­mai ge­rai įval­dę abi kal­bas.

 

„Man bu­vo svar­bu, kad vai­kai mo­kė­tų lie­tu­vių kal­bą, kad bū­tų leng­viau su­si­kal­bė­ti su gi­mi­nai­čiais Lie­tu­vo­je. Anks­čiau jie ma­nęs vis klaus­da­vo, ko­dėl aš su jais ben­drau­ju lie­tu­viš­kai, jei­gu pui­kiai mo­ku tur­kų kal­bą. Aš sa­vo vai­kams pa­tei­kiau vie­ną veiks­min­gą ar­gu­men­tą, ko­dėl jie tu­ri mo­kė­ti kal­bė­ti lie­tu­viš­kai. Sa­kiau, at­va­žiuo­si­te į Lie­tu­vą, jū­sų pus­se­se­rės, pus­bro­liai eis pirk­ti le­dų, tai kaip jūs jiems pa­sa­ky­si­te, kad ir jūs no­rit tų le­dų, jie nu­si­pirks sau ir nu­eis, o kaip jūs prie ka­sos pa­pra­šy­si­te pa­duo­ti le­dų, ko­kių jūs no­ri­te? Da­bar jiems jau klau­si­mų dėl kal­bos ne­ky­la, ir grį­žę į čia džiau­gia­si, kad ga­li bė­gio­ti kar­tu su ki­tais vai­kais ir ben­drau­ti be jo­kių ap­ri­bo­ji­mų“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

 

Kris­ti­na tur­kų kal­bos iš­mo­ko jau gy­ven­da­ma Stam­bu­le, šiek tiek to­bu­li­no sa­vo ži­nias ir kur­suo­se. Ji pri­pa­žįs­ta, kad tur­kų kal­ba yra la­bai sun­ki, to­kia kaip už­sie­nie­čiams lie­tu­vių kal­ba.

 

Svar­biau­sia – to­le­ran­ci­ja

Pa­klaus­ta apie jos ir vy­ro kul­tū­ri­nius, re­li­gi­nius ir pa­na­šius skir­tu­mus, kaip pa­vyks­ta iš­spręs­ti dėl jų iš­ky­lan­čias pro­ble­mas, mo­te­ris pa­ti­ki­no, kad jų tie­siog ne­ky­la, nes abu į vis­ką re­a­guo­ja to­le­ran­tiš­kai.

 

„Mes ne­su­si­du­ria­me su di­de­liais skir­tu­mais, ku­rie iš­pro­vo­kuo­tų ko­kių nors kon­flik­tų. Pir­miau­sia rei­kia iš­lauk­ti, pa­si­kal­bė­ti iš anks­to tam tik­ro­mis te­mo­mis. Pa­gal jų re­li­gi­ją, jei­gu gi­mė vai­kas, tai jis iš­kart tam­pa mu­sul­mo­nu. Tarp mū­sų su vy­ru net ne­bu­vo kaž­ko­kio rim­to po­kal­bio dėl vai­kų re­li­gi­jos. Tie­siog sa­vai­me bu­vo aiš­ku, kad kai vai­kai už­augs, ga­lės pa­tys ją pa­si­rink­ti sa­vo no­ru. Svar­bi yra to­le­ran­ci­ja ki­to nuo­mo­nei ir rei­kia at­ras­ti tą vi­du­riu­ką. Kol kas mū­sų šei­mo­je tai pa­siek­ti se­ka­si“, – ti­ki­no lie­tu­vė.

 

Šven­čia abie­jų tau­tų šven­tes

Pa­šne­ko­vė ti­ki­no, kad šei­mo­je šven­čia dvi­gu­bas šven­tes – ne­pa­mirš­ta ir di­džių­jų krikš­čio­niš­kų – Ka­lė­dų ir Ve­ly­kų, ir mu­sul­mo­niš­kų šven­čių.

Įdo­mu tai, kad se­niau kiau­ši­nius pa­va­sa­rį mar­gin­da­vo ir tur­kai, ta­čiau tai ne­su­si­ju­si šven­tė su re­li­gi­ja ar mū­sų Ve­ly­ko­mis. Ši tra­di­ci­ja, pa­sak Kris­ti­nos, pas­ta­rai­siais me­tais at­gims­ta.

 

Di­džiau­sios Tur­ki­jo­je šven­tės yra dvi – tai pagrindinė metinė valstybinė Turkijos šventė Kurban Bayrami (aukos šventė), kuri bus švenčiama po dviejų mėnesių ir 10 dienų, ir Seker Bayrami (cuk­raus, saldėsių) šventė.

 

Au­ko­ji­mo šven­tės me­tu tie, ku­rie tu­ri ga­li­my­bę, au­ko­ja sun­kiau gy­ve­nan­tiems žmo­nėms, gi­mi­nai­čiams, kai­my­nams. Tuo me­tu kai­mų, mies­tų aikš­tė­se vyks­ta ma­si­nės gy­vu­lių sker­dy­nės, o sker­die­na iš­da­li­ja­ma.

 

„Įsi­vaiz­duo­kit, į di­de­lę aikš­tę su­ve­ža ver­še­lius ir avis. Vi­sus gy­vu­lius pjau­na, su­tvar­ko ir ati­duo­da vargs­tan­tie­siems. Vi­sa tai vyks­ta vie­ną kar­tą per me­tus ir trun­ka maž­daug sa­vai­tę. Jau ne­kal­bu apie tai, ko­kie kva­pai ta­da tvy­ro, gir­di­mas sker­džia­mų gy­vu­lių riau­mo­ji­mas. Vaiz­das yra krau­pus, ir aš vi­suo­met to­mis die­no­mis sten­giuo­si tas aikš­tes ap­lenk­ti iš to­li. Ma­no vy­ras taip pat to ven­gia“, – pa­sa­ko­jo mo­te­ris.

 

To­mis die­no­mis, kai vyks­ta šven­tės, gi­mi­nai­čiai, kai­my­nai vie­ni ki­tus lan­ko, vai­ši­na­si.

 

Per sal­dėsių šven­tę vai­kai taip kaip pas mus per Už­ga­vė­nes ei­na pra­šy­ti sal­du­my­nų.

 

Re­li­gin­gi tur­kai taip pat lai­ko­si Ra­ma­da­no, kai vi­są mė­ne­sį sau­lė­tu me­tu sten­gia­si su­si­lai­ky­ti nuo val­gių, gė­ri­mų, ta­čiau to lai­ko­si re­tas te­nykš­tis, nes, Kris­ti­nos po­žiū­riu, gy­ve­ni­mo rit­mas dik­tuo­ja ki­to­kias są­ly­gas. „Tuo me­tu daug kas ima atos­to­gas, nes la­bai sun­ku iš­lai­ky­ti Ra­ma­da­no tra­di­ci­jas“, – tei­gė mo­te­ris.

 

Ką ver­ta ap­lan­ky­ti Tur­ki­jo­je?

Aly­tiš­kė pla­nuo­jan­tiems ap­si­lan­ky­ti Tur­ki­jo­je tau­tie­čiams pa­ta­ria iš­si­nuo­mo­ti au­to­mo­bi­lį ir pa­ke­liau­ti po kai­mus, pa­ma­ty­ti, kaip ke­pa­ma jų tra­di­ci­nė duo­na. Ten, pa­sak jos, ga­li­ma pa­ma­ty­ti daug dau­giau nei lai­ką lei­džiant vieš­bu­ty­je ir iš­si­per­kant vie­ną ki­tą eks­kur­si­ją. Kai­muo­se žmo­nės la­bai sve­tin­gi ir drau­giš­ki, mie­lai pri­ima tu­ris­tus, su jais ben­drau­ja, pa­sa­ko­ja, kaip jie gy­ve­na.

 

„Su gi­du vi­so to ne­pa­ma­ty­si, o tai daug įdo­miau nei tai, kas jau pa­ruoš­ta tu­ris­tui“, – ti­ki­no Kris­ti­na.

 

La­bai įdo­mu pa­ma­ty­ti ir kon­tras­tus ta­me pa­čia­me Stam­bu­le. Pa­šne­ko­vė tei­gė, kad čia pat ga­li­ma ma­ty­ti pra­ban­gius sta­ti­nius, mi­li­jo­nus kai­nuo­jan­čius au­to­mo­bi­lius, kos­tiu­muo­tus vy­rus su la­ga­mi­nais, o už kvar­ta­lo – di­džiu­lis skur­das, lūš­ny­nai, ant gat­vių sė­din­tys, iš­mal­dos pra­šan­tys žmo­nės.

toliau2018-04-14  commSkaityti komentarus (5)


Apklausos
Apklausa
Ar skaitote "Alytaus naujienas"?
Taip
Ne
RezultataiRezultatai
Siulykite tema
Hello, World
commSiulyti temą
RENGINIAI
Renginių kalendorius
P A T K P Š S
 1 2 3 4 5
6 7 8 9 10 11 12
13 14 15 16 17 18 19
20 21 22 23 24 25 26
27 28 29 30 31  
Festivaliai ir didžiosios Šventės
Ieškoti


TOP 100