2018-02-13, straipsnio nr. 13503

Papuošalus kurianti alytiškė savo verslą pasuko netikėta linkme

Laura BALIUKONIENĖ

Kiek sa­vo ap­lin­ko­je pa­žįs­ta­te vy­rų, ku­riems pa­tin­ka pa­si­puoš­ti vy­riš­ka apy­ran­ke ar už­si­ka­bin­ti sti­lin­gą kak­lo pa­puo­ša­lą? Vos prieš mė­ne­sį pra­dė­ju­si ga­min­ti vy­riš­kus in­di­vi­du­a­li­zuo­tus vie­ne­ti­nius ran­kų dar­bo pa­puo­ša­lus, aly­tiš­kė Ine­ta Ja­ki­ne­vi­čie­nė ir pa­ti nu­ste­bo, kad to­kius ak­se­su­a­rus vy­rai tie­siog graibs­te graibs­to. O ar­tė­jan­čios šv. Va­len­ti­no die­nos pro­ga už­sa­ky­mų jau­na ver­sli­nin­kė iš dai­lio­sios ly­ties at­sto­vių su­lau­kė dar dau­giau.

 

Alytiškės Inetos Jakinevičienės kuriami papuošalai iš kitų jų gamintojų išsiskiria individualizmu. Kurdama papuošalą konkrečiam žmogui, jauna verslininkė visuomet atkreipia dėmesį į jo plaukus, akis, veido bruožus, aprangos stilių. Pasak jos, svarbu, kad papuošalas derėtų prie žmogaus visumos, jo savybių. Zitos STANKEVIČIENĖS nuotr.Ver­slą iš­vys­tė iš po­mė­gių

„Le­ti de­sign“ pre­kės žen­klo var­du pa­va­din­ti pa­puo­ša­lai yra po­pu­lia­rūs ne tik Ine­tos gim­ti­nė­je Aly­tu­je, už­sa­ky­mų ji su­lau­kia iš įvai­rių Lie­tu­vos kam­pe­lių. Ga­min­ti vie­ne­ti­nius ak­se­su­a­rus, skir­tus mo­te­rims ir vai­kams, mo­te­ris pra­dė­jo maž­daug prieš dve­jus me­tus, o idė­ja puoš­ti ir vy­rus ki­lo vos prieš mė­ne­sį. Šis jau da­bar ga­li­ma va­din­ti ver­slas iš­si­vys­tė iš jau­nos mo­ters po­mė­gio.

 

„Man vi­suo­met pa­tik­da­vo iš­skir­ti­niai ran­kų dar­bo pa­puo­ša­lai, įdo­maus di­zai­no dra­bu­žiai. Šių da­ly­kų įsi­gy­da­vau in­ter­ne­te. O ma­no ver­slo iš­ta­kos pra­si­dė­jo nuo vie­nos įsi­gy­tos apy­ran­kės, ku­ri man la­bai pa­ti­ko, ta­čiau no­rė­jo­si, kad ji bū­tų spal­viš­kai šiek tiek ki­taip iš­dės­ty­ta ir gal­būt pa­pil­dy­ta vie­na ki­ta de­ta­le. Ta­da pa­gal­vo­jau, o ko­dėl gi ne­ga­lė­čiau ga­min­ti pa­puo­ša­lų pa­ti? Pra­dė­jau in­ter­ne­te ieš­ko­ti in­for­ma­ci­jos apie jų ga­my­bą, įsi­gi­jau prie­mo­nių ir pa­ban­džiau tai pa­da­ry­ti. Re­zul­ta­tu bu­vau pa­ten­kin­ta. Pa­da­ry­ti kaž­ką pa­na­šaus pa­pra­šė ir drau­gės. Taip pa­ma­žu sraig­te­lis įsi­su­ko“, – pa­sa­ko­jo jau­na mo­te­ris.

 

Sa­vo mėgs­ta­moms veik­loms jau­na aly­tiš­kė lai­ko skir­da­vo net be­si­mė­gau­da­ma vie­nu gra­žiau­sių gy­ve­ni­mo pe­ri­odų – mo­ti­nys­te. Ar­tė­jant lai­kui, kai po vai­ko prie­žiū­ros atos­to­gų rei­kė­jo grįž­ti į sa­vo dar­bo­vie­tę, Ine­ta su­pra­to, kad jai vi­sai ne­bū­ti­na tai da­ry­ti, kad ga­li su­kur­ti ver­slą iš sa­vo mėgs­ta­mos veik­los. Tą ir pa­da­rė.

 

Siū­ti dra­bu­žius – taip pat vie­na mėgs­ta­miau­sių mo­ters veik­lų, ku­rią irgi iš­vys­tė iki ver­slo: „Se­niai no­rė­jau siū­ti, nes man vi­suo­met at­ro­dy­da­vo, kad par­duo­tu­vė­se nė­ra dra­bu­žių man. Kiek­vie­nam at­ras­da­vau trū­ku­mų, to­dėl vis pa­mąs­ty­da­vau, kad ga­lė­čiau sau pa­si­siū­ti.“

 

Pa­si­do­mė­ju­si, kur Aly­tu­je ga­li­ma bū­tų pa­si­mo­ky­ti dra­bu­žių siu­vi­mo pa­slap­čių, Ine­ta ne­sun­kiai at­ra­do mo­kyk­lą, ku­rio­je tuo me­tu kaip tik bu­vo ren­ka­ma gru­pė no­rin­čių­jų to pa­si­mo­ky­ti.

 

Da­bar aly­tiš­kė jau ku­ria sa­vo dra­bu­žius, pa­ti juos siu­va ir par­duo­da klien­tams.

 

De­ja, bet da­bar ką nors pa­si­siū­ti sau lai­ko lie­ka ma­žai. Mo­te­ris juo­kau­ja, kad ji lyg tas bat­siu­vys be ba­tų.

 

Vy­riš­kus pa­puo­ša­lus iš­graibs­to

Pa­sak Ine­tos, vy­riš­kų ran­kos ir kak­lo pa­puo­ša­lų pa­siū­la bent jau Aly­tu­je – iš­ties kuk­li, to­dėl pra­dė­ju­si kur­ti ak­se­su­a­rus ir stip­ria­jai ly­čiai, kol kas di­de­lės kon­ku­ren­ci­jos ne­jau­čia, prie­šin­gai – pa­si­ro­do, tai net­gi la­bai pa­klau­su.

 

Idė­ja kur­ti vy­riš­kų pa­puo­ša­lų ko­lek­ci­ją ki­lo, kai, be­ieš­ko­da­ma rei­kia­mų de­ta­lių sa­vo kū­ri­niams, pa­ste­bė­jo to­kių, ku­rios tik­rai ne­tin­ka mo­te­rims, bet pui­kiai de­ra vy­rams.

 

„Pa­ban­džiau su­kur­ti pir­mą vy­riš­ką apy­ran­kę, pas­kui kak­lo pa­puo­ša­lą. Pa­vy­ko. Ma­no pir­ma­sis klien­tas vy­ras bu­vo drau­gas. Kai pir­mo­jo vy­riš­ko pa­puo­ša­lo nuo­trau­ką įkė­liau į so­cia­li­nį tin­klą, ki­lo di­de­lis su­si­do­mė­ji­mas, su­lau­kiau dau­gy­bės už­klau­sų bei už­sa­ky­mų iš vi­sos Lie­tu­vos. Tad da­bar ku­riu ir vy­riš­kų ak­se­su­a­rų ko­lek­ci­ją“, – sėk­me džiau­gė­si ver­sli­nin­kė.

 

Ji tei­gė vi­suo­met gal­vo­ju­si, kad Aly­taus vy­rai yra kon­ser­va­ty­vūs ir ne­mėgs­ta puoš­tis, ta­čiau pra­dė­ju­si kur­ti vy­riš­ką pa­puo­ša­lų ko­lek­ci­ją, pa­ste­bė­jo, jog yra vi­siš­kai prie­šin­gai – aly­tiš­kiai jos ku­ria­mus ak­se­su­a­rus no­riai per­ka ir ne­šio­ja.

 

Iš­si­ski­ria in­di­vi­du­a­liz­mu

Pa­klaus­ta, kuo ji sten­gia­si iš­si­skir­ti iš ki­tų dau­gy­bės pa­puo­ša­lų ga­min­to­jų, Ine­ta tei­gė, kad jos iš­skir­ti­nu­mas yra in­di­vi­du­a­li­zuo­ti pa­puo­ša­lai. Daž­niau­siai, ga­vu­si už­sa­ky­mą, mo­te­ris sie­kia su­si­pa­žin­ti su bū­si­mo pa­puo­ša­lo sa­vi­nin­ku, kad ga­lė­tų pa­ma­ty­ti jo iš­vaiz­dos bruo­žus, pa­jus­ti jo sti­liaus sko­nį.

 

„Kur­da­ma in­di­vi­du­a­lius ak­se­su­a­rus, vi­suo­met at­si­žvel­giu į žmo­gaus bruo­žus, ku­riu taip, kaip ma­tau sa­vo klien­tą, kaip įsi­vaiz­duo­ju, kad tas pa­puo­ša­las jam tiks, at­spin­dės jo as­me­ny­bę“, – pa­sa­ko­jo ver­sli­nin­kė ir pri­dū­rė, kad nie­ka­da nuo nie­ko ne­ko­pi­juo­ja idė­jų, vi­suo­met tu­ri sa­vo ori­gi­na­lių spren­di­mų.

 

Yra ir to­kių jos kū­ri­nių, ku­rie at­spin­di jos pa­čios gy­ve­ni­mo bū­dą, nuo­tai­ką. Ine­ta yra įsi­ti­ki­nu­si, kad kiek­vie­nas jos ku­ria­mas pa­puo­ša­las tu­ri sa­vo is­to­ri­ją. Ver­sli­nin­kė pa­ste­bė­jo, jog pas­ta­ruo­ju me­tu la­bai po­pu­lia­rė­ja drau­gys­tės, part­ne­rys­tės ran­kų pa­puo­ša­lai.

 

Kur­da­ma ak­se­su­a­rus, Ine­ta at­si­žvel­gia ir į tuo me­tu vy­rau­jan­čias ma­dos ten­den­ci­jas, ta­čiau ne­si­sten­gia jų vai­ky­tis: „No­riu, kad ma­no kur­ti pa­puo­ša­lai bū­tų ki­to­kie, no­riu įneš­ti kaž­ką nau­jo, ma­dą su­kur­ti pa­ti.“

 

O ko­kios ma­dos ten­den­ci­jos šiuo me­tu yra bū­din­gos pa­puo­ša­lams? Aly­tiš­kė pa­brė­žė, kad da­bar žmo­nės dė­me­sį at­krei­pia į ma­sy­ves­nius, iš­raiš­kin­gus, iš di­de­lių ru­tu­liu­kų pa­ga­min­tus, su odos ele­men­tais ak­se­su­a­rus.

 

Pa­puo­ša­lų kū­rė­ja at­krei­pė dė­me­sį ir į tai, jog ne vi­suo­met tai, kas yra tuo me­tu ma­din­ga, ga­li tik­ti skir­tin­giems žmo­nėms. „Kur­da­ma pa­puo­ša­lą kon­kre­čiam žmo­gui, vi­suo­met at­krei­piu dė­me­sį į jo plau­kus, akis, vei­do bruo­žus, ap­ran­gos sti­lių. Svar­bu, kad pa­puo­ša­las de­rė­tų prie žmo­gaus vi­su­mos, jo sa­vy­bių“, – įsi­ti­ki­nu­si ver­sli­nin­kė.

 

Be­je, Ine­ta jau tu­ri už­mez­gu­si sa­vo part­ne­rių tin­klą ir jos ku­ria­mų pa­puo­ša­lų jau ga­li­ma įsi­gy­ti ke­lio­se Aly­taus dra­bu­žių par­duo­tu­vė­se.

 

Plėt­ros pla­nai – dar šie­met

Nors Ine­ta bai­gu­si ver­slo eko­no­mi­kos sri­ties moks­lus, ta­čiau tai ne­ta­po pa­grin­di­ne jos kar­je­ros sfe­ra.

 

„Po mo­kyk­los bai­gi­mo rei­kė­jo rink­tis, kur mo­ky­tis to­liau. Ta­da at­ro­dė, kad tu­riu rink­tis rim­tą spe­cia­ly­bę. Iš pra­džių stu­di­ja­vau ban­ki­nin­kys­tę, vė­liau pa­si­rin­kau ver­slo eko­no­mi­kos stu­di­jas, ta­čiau ma­no gy­ve­ni­mas pa­kry­po ki­ta – ma­dos in­dust­ri­jos – lin­kme“, – sa­vo is­to­ri­ją pa­sa­ko­jo aly­tiš­kė. At­ei­ty­je ji ne­at­me­ta ga­li­my­bės dau­giau ži­nių sem­tis ir iš su ma­dos in­dust­ri­ja su­si­ju­sių stu­di­jų.

 

„Tie, kas ma­ne pa­žįs­ta, ži­no, kad esu la­bai am­bi­cin­ga, už­si­spy­ru­si. Apie sa­vo pla­nus ne­bi­jau kal­bė­ti, nes tai tar­si vie­šas pa­ža­das. Šių me­tų pla­nuo­se esu nu­ma­čiu­si iš­plės­ti sa­vo ver­slą ir į di­džiuo­sius Lie­tu­vos mies­tus, pir­miau­sia gal­būt į Kau­ną, Vil­nių. Taip pat di­din­ti pre­kės žen­klo „Le­ti de­sign“ ži­no­mu­mą“, – pla­nais da­li­jo­si ver­sli­nin­kė.

 

Be­je, mo­ters su­kur­tas pre­kės žen­klas „Le­ti de­sign“ nė­ra at­si­tik­ti­nai su­gal­vo­tas – tai be­veik tre­jų me­tu­kų duk­re­lės var­do Le­ti­ci­ja trum­pi­nys. Ma­ža­jai la­bai pa­tin­ka ma­mos kur­ti pa­puo­ša­lai, to­dėl Ine­ta yra su­kū­ru­si ak­se­su­a­rų ir jai.

 

„Le­ti de­sign“ pre­kės žen­klo var­dą aly­tiš­kė su­tei­kė ne tik sa­vo kur­tiems pa­puo­ša­lams, bet ir pa­čios siū­tiems dra­bu­žiams bei pa­ta­ly­nei.

 

Ke­le­rius me­tus Vil­niu­je stu­di­ja­vu­si Ine­ta iš pra­džių bu­vo nu­si­tei­ku­si lik­ti gy­ven­ti sos­ti­nė­je, ta­čiau il­gai­niui su­pra­to, jog no­rė­tų grįž­ti į Aly­tų. „Nuo­la­ti­nės spūs­tys, lė­ki­mas, šur­mu­lys... Nu­spren­džiau, kad man gai­la sa­vo lai­ko tam. Tik ta­da įver­ti­nau Aly­tų, jo ma­žus at­stu­mus, kom­pak­tiš­ku­mą, ra­my­bę. Be to, no­rė­jau bū­ti ar­ti sa­vo tė­vų“, – prie­žas­tis, pa­ska­ti­nu­sias grįž­ti gy­ven­ti į Dzū­ki­ją, var­di­jo pa­šne­ko­vė.